Šaltyje Akmens

Sušokit! Paskutinį šokį!
O speigiratyje kaukiantys vilkai,
Raitykitės, kaip mirdami raitysitės
Prieš akmenį - kur velnias nešė -
Prieš akmenį - prieš tylą,
Kuri iš kraujo skerdžiamų aukų
Išspaudė paskutinį siaubą,
Bežadį sielvartą ir įtūžį.
Klausykitės!
Štai kaukia mirtingieji,
nutolę nuo akmens,
Niekingai tiesdami
Rankas į apgaulingą šviesą.
Akmuo, bedvasis luitas,
Vėsus kaip mirtingųjų viešpaties lavonas,
Kaip įšalas užgesusių akių
Mirties nemirtingumas.
Raidėm ant antkapio išplaukianti fantasmagorija -
Tai jūsų šmėkla simbolių tuštybėj,
Tarytum pasiklydus vizija,
Prabėgusio gyvenimo, iškalto akmeny,
Akmens gelmėj - kaip laiko kapsulėj -
Iš praeities į ateitį gabenamas vėsumas,
Kuris mirtim užpildys jūsų tuštumas.
Juk kosmosas didingas ir be jūsų.
Jūs atsimerkdami sukūrėt žvaigždes -
Pas akmenį keliaukit užsimerkę.
Jisai tamsa, slypinti po kaukole,
Jis amžinybė pati savaime.